Tenerifės pusnys

Tenerifės pusnys

Po ilgų derybų ir žemaitiškos dainos apie kukutį, kurią išmokau pradinėse klasėse, pavyko užmigdyti pliušinį katiną rankose spaudžiančią dukrytę, tą katiną ji meiliai tapšnojo per nugarą sakydama „ššššš“, bet, deja, užmigo pirmiau už jį.

Nusileidžiu į virtuvę ir prieš mane visi pėdsakai to, ką veikėme šiandien, ką valgėme ir ko nesuvalgėme, išpiltas pienas, pasirodo, tiško ne tik ant grindų, bet ir mažais, it snaigės, taškeliais nusėjo virtuvės spinteles.

Mintyse imu skaičiuoti laiką. Nuvalyti spinteles – 10 minučių, užkrauti indaplovę – 15 minučių, pagaminti pietus – 30 min. (jei derinsiu su indaplovės krovimu), išsiurbti trupinius nuo grindų – 15 minučių, ech, prisimenu skalbinius skalbyklėje, kurie stūkso ir keikia jau mane nuo pat ryto.

Dar labai norėčiau spėti palįsti po dušu, gal net kokią veido kaukę užsidėti... Ne, ne, neprisisvajok per daug – save sustabdau. Turiu viso labo 2 valandas (geriausiu atveju), tiek maksimaliai trunka dukros miegelis. Ir taip ji jau nebe kūdikis, bet sergant mamos poreikis stipriai išauga, ir žinau vieną – noriu jį atliepti tiek, kiek tik pajėgiu.

Užkraunu indaplovę, uždedu mėsą troškintis ir paskubom valau spinteles – pavargau. Laikas kavai. Kol gersiu kavą, atrašysiu žinutes, pamaniau, bet nevalingi rankų judesiai nuneša į „greito dopamino šventyklą“, turbūt ne veltui.

Scrol‘inu „Instagram“ reels ir pamatau nuostabų reelsą – mamą su vos keletos mėnesių kūdikiu Tenerifėje. Pavydžiai atsidūstu, jaučiu, kaip mintys mane neša prie menkavertiškumo jausmo, bet šį kartą sustabdau – kasdien vis dažniau jau pavyksta tai padaryti.

Mes dar niekur nebuvome išvykę nuo mažylės gimimo... Jei aš būčiau labiau... STOP. Primenu sau, jog mano patirtis nebuvo kaip tos mamos instagrame, ir aš nei prastesnė, nei geresnė nuo to netampu. Tiesa, minutei suskausta prisiminus, jog tokiu metu aš džiaugdavausi, jei pavykdavo pereiti per kambarį neįsikibus arba neapsiverkus.

Dalis manęs tarsi gedi to laikotarpio, kuris praskriejo pro rūką. Vėl nuryju pavydą, kuris visai ne piktas, aš šypteliu ir tiesiog tikiuosi, kad ta moteris jaučiasi taip, kaip aš įsivaizduoju tą jausmą.

Bet kartu suvokiu, kad dažniausiai socialinėje erdvėje atsiduria tik gražiosios istorijų pusės, tai trumpam sugriauna mano fantazijų pasaulį, kuriame ta mama, vaikštinėjanti su savo leliuku Tenerifės paplūdimiu, buvo visiškoje vidinėje ramybėje ir euforijoje.

Vėl sustabdau save ir leidžiu pajausti tą liūdesį, gal net savotišką gedulą. Minutę pakvėpuoju, pajaučiu save šiandienoje. Ką man dabar pasakytų save gerbianti ir mylinti moteris? Kokį patarimą duočiau, jei visą tai ištartų mano geriausia draugė?

Atsakymas žaibo greičiu atsiduria mano galvoje.

Pasiimu dar nepradėtą gerti kavą, knygą ir prisėdu ant sofos. Pro langą matau, kaip mūsų kiemo langus savinasi sniego pusnys, mintyse pagailiu savo vyro, kuris vakar 2 valandas kasė sniegą, o šiandien grįžęs ras identišką vaizdą.

Bet kartu pastebiu visko ramumą, kokia gamta prisitaikiusi, kokie ramūs tie medžiai, kurie dabar nukloti sniegu, o naktimis kertami šalčio – pavasarį jie vis tiek planuoja sužaliuoti.

Snaigės lengvai sukdamasi krenta žemyn, namuose tyla, už keletos minučių prabudusi dukrytė mane stipriai apsivys rankomis ir ištars „mama žaisti“.

Staiga mane aplanko panaši euforija ir ramybė, kaip tos merginos mano vaizduotėje, bevaikštančios Tenerifės paplūdimiu.

Mintyse praskrieja draugės pasakojimas, kaip vakar klampodama per pusnis bandė save įtikinti, kad eina per smėlį, o šiandien aš sėdžiu ant sofos su kavos puodeliu ir už lango matau savo Tenerifę.

Knyga lieka vakarui, skubu užrašyti savo mintis, kad galėčiau perskaityti jas, kai pamiršiu, ir nevalingai ateina noras jomis pasidalinti, galbūt kažkam šiuo metu reikia priminimo stabtelti ir paieškoti savo „Tenerifės“ šiandienoje.

Tyli lapė

2026-01-29